Įspėjama apie plintantį naują kenkėją
LAMMC LŽI mokslininkų parengtame straipsnyje informuojama apie naujų kenkėjų plitimą Lietuvos pasėliuose. Daugybę įrodančių studijų galima rasti apie kenkėjų judėjimą iš pietinių regionų link šiaurinių ir puikią jų adaptaciją. Aktyvūs prekybiniai ryšiai tarp įvairių šalių taip pat prisideda prie kenkėjų judėjimo iš vienų regionų į kitus.
Didelė konkurencija grūdų rinkose jų eksportuotojus verčia ieškoti naujų partnerių įvairiose pasaulio šalyse, taikytis su grūdus superkančiose šalyse galiojančiais reikalavimais, kurie nebūtinai sutampa su Europoje taikomais ir gali būti gana specifiniai. Vienas iš į kai kurias šalis eksportuojamiems grūdams keliamų reikalavimų – juose neturi būti vėžliablakių (Eurygaster).
Pasaulyje žinoma 15 Eurygaster rūšių. Dažnesnės ir įvardijamos kaip žalingos javams yra trys: E. austriaca, E. maura, E. integriceps. Globalia prasme javinė vėžliablakė (E. integriceps) yra didžiausius nuostolius padarantis šios genties kenkėjas. E. austriaca ir E. maura išplitimas kviečių pasėliuose yra kelis kartus mažesnis nei jau paminėtos javinės vėžliablakės. E. dilaticollis ir E. laeviuscula mažai žalingos ir nelaikomos žemės ūkiui svarbiomis rūšimis.
Maurinė vėžliablakė (Eurygaster maura). Labai plačiai paplitusi Europoje ir Azijoje. Aptinkama ir Lietuvoje. Mėgsta sausas vietoves. Žiemoja suaugėliai po nukritusiais medžių lapais, kitomis augalinėmis liekanomis. Pavasarį, temperatūrai pasiekus 18-19 °C, maurinė vėžliablakė skrenda į po žiemos išlikusias sausas lauko žoles kur deda kiaušinėlius. Maurinė vėžliablakė pavasarį čiulpia sultis iš kviečių ir miežių lapų ir stiebų pamato, vėliau šio kenkėjo suaugėliai ir nimfos maitinasi užsimezgusiais grūdais. Iščiulptų varpų viršūnė lieka tuščia, pabąla. Iščiulpti grūdai būna maži, susiraukšlėję, nedaigūs.
Dryžakuprė vėžliablakė (Eurygaster austriaca) pačiai paplitusi Europoje, taip pat aptinkama ir Lietuvoje. Dažna Vakarų Ukrainoje. Temperatūrai pasiekus 19-20°C ši vėžliablakė poruojasi, kiaušinėlius deda birželio pradžioje. Kenkia javams taip pat kaip ir maurinė vėžliablakė.
Lenktagalvė vėžliablakė (Eurygaster testudinaria). Tai dar viena Lietuvoje randama vėžliablakė, kurią pagal požymius labai lengva supainioti su maurine vėžliablake. Labai plačiai paplitusi Europoje. Literatūroje nurodoma, kad šių vėžliablakių galima sutikti Suomijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Maroke, Tunise, Korėjoje, Japonijoje. Gyvena drėgnose, atvirose ar iš dalies pavėsingose vietose ant įvairių žolių.
Javinė vėžliablakė (Eurygaster integriceps). Paplitusi Pietryčių Europoje nuo Italijos iki Ukrainos, randama Moldavijoje, Rumunijoje, Irane, Sirijoje, Turkmėnistane, Uzbekijoje ir kitose šalyse. Kaip nurodoma entomologų kataloguose, Lietuvoje kol kas neaptikta, tačiau vykstant palankiems šiam kenkėjui klimatiniams pokyčiams sunku nuspėti, kada šį kenkėją galime išvysti javų pasėliuose Lietuvoje. Kenkia javams, gali ženkliai sumažinti derlių. Žiemoja kaip ir kitos vėžliablakės po lapuočių augalų lapais. Suaugėliai suaktyvėja temperatūrai pakilus iki 12 - 13 ° C šilumos. Padeda kiaušinėlius, iš kurių įsirita nimfos. Jų vystymosi ciklas apima 5 stadijas, 4 iš jų nimfa maitinasi ir pažeidžia grūdus. Maitinimosi metu išskiria specifines medžiagas, dėl kurių suyra glitimas. Tokie grūdai nebetinka duonai kepti.
Javinę vėžliablakę galėtume įvardinti kaip didžiausią žalą darantį ir labiausiai atsakingos kontrolės reikalaujantį kenkėją. Šilto klimato šalyse, kur vėžiablakėms, ir ypač javinei vėžiablakei, plisti vyrauja palankios sąlygos, pasitaiko atvejų, kad visiškai sunaikinamas derlius. Ypač kenkėjas daug žalos padaro kviečiuose, nors pažeidžia ir miežius.
Įvairios prevencinės priemonės, kaip sėjomaina, apleistų žolynų priežiūra pablogina kenkėjo plitimo sąlygas. Šalyse, kur vėžliablakės smarkiai išplitusios ir dėl to sumažėja derlius, ypač nukenčia jo kokybė, rekomenduojama naudoti insekticidus. Kai randama bent 1-2 vėžliablakės m2 , bamblėjimo metu arba 2-3 nimfos/m2 grūdų užsipildymo laikotarpiu rekomenduojama panaudoti insekticidus. Efektyviausia kontrolė nuo antros stadijos nimfų, kurios maitinasi varpose. Naujai išsiritusios vėžliablakės perskrenda į savo žiemojimo vietas, o kai kurios jų derliaus nuėmimo metu patenka į grūdus ir keliauja į sandėlius, o iš ten ir kitas šalis, kur gali būti visiškai nepageidautinos.
Visos paminėtos vėžliablakės Lietuvos sąlygomis kol kas neįvardijamos kaip didelę žalą darančios, konkrečių rekomendacijų kaip saugotis nuo šio kenkėjo nėra. Kitose šalyse rekomenduojamas purškimo laikas nuo vėžliablakių sutampa su purškimu nuo mūsų šalyje dažnai išplintančių amarų, lemų, tripsų bamblėjimo metu ir su javinių amarų varpose kontrolei taikomo purškimo grūdo pildymosi tarpsniu.
Nereiktų pamiršti, kad sezono metu pritaikytos veiksmingos ir savalaikės kontrolės priemonės prisidėtų ne tik prie švaraus grūdų derliaus, bet ir prie sėkmingo kokybiškų grūdų pardavimo tolimose šalyse.
Autoriai:
R. Semaškienė
M. Almogdad
A. Gorash