Ar galime padidinti dirvožemių našumą?
Tęsiame pradėtą temą apie augalininkystės pelningumo didinimą. Pirmame straipsnyje teigėme, kad dabartinės Lietuvos dirvožemių ir klimato savybės, finansinis bei darbo jėgos kapitalas (darant mažiau agrotechninių klaidų) sukuria sąlygas visos šalies mastu gauti miglinių javų vidutinį derlingumą apie 4,5-5,5 t ha-1, o rapsų – 2,5-3,5 t ha-1. Tai užtikrintų 500-600 EUR ha-1 pelną. Taip pat išsakėme mintį, kad augalų derlingumo didinimo pagrindiniai veiksniai yra: dirvožemių našumo didinimas, žemių paruošimo sėjai gerinimas, aukšta sėklų ir sėjos darbų kokybė, tikslinė augalų auginimo technologija.
Šiame straipsnyje aptarsime dirvožemių našumo išsaugojimo ir jo padidinimo galimybes.
Dirvožemių boniteto balą galima padidinti
Visi žinote, kad dirvožemių savybės labai priklauso nuo gimtosios uolienos kilmės ir jos savybių. Aukščiausio našumo dirvožemiai susiformuoja ant sudūlėjusių karbonatingų – molingų gimtųjų uolienų. Daugiausiai jų yra Vidurio Lietuvos žemumoje, ypač jos šiaurinėje dalyje. Dėl to čia ir susiformavo aukščiausio našumo dirvožemiai. Vakarų Lietuvoje taip pat yra nemažai priemolių kilmės dirvų, tačiau jose daug augalams kenksmingo aliuminio bei vandenilio jonų. Be to, didelė laukų dalis pasižymi pertekline drėgme. Be sausinimo sistemų ir kalkinimo šiuose dirvožemiuose didesnių derlių neišauginsime. Rytinėje šalies dalyje dirvožemiai susiformavo iš labai įvairių uolienų: smėlių, priesmėlių bei priemolių, tačiau dauguma jų buvo per žemo karbonatingumo, kad susidarytų optimali augalams pH reakcija. Būtent Rytų Lietuvoje ir yra daugiausiai žemo našumo dirvožemių.
Nors istoriniu požiūriu mūsų šalies dirvožemiai santykinai labai jauni (6-8 tūkst. metų), o žemdirbystės istorija dar 3-5 kartus jaunesnė, tačiau turime neblogos kokybės dirvožemių, kurių vidutinis našumas įvertintas 40-42 boniteto balais. Taip, jis yra žemesnis nei mūsų artimiausių kaimynų: Baltarusijoje, Estijoje ir Latvijoje dirvų vidutinis našumas – 42,5 balo, Lenkijoje – apie 45, Vokietijoje – apie 52 balus. Dar labiau atsiliekame nuo Ukrainos ar Prancūzijos. Tačiau mūsų dirvožemiai yra daug geresni nei Suomijoje ar Norvegijoje.
Dar turime realią galimybę padidinti dirvožemių kokybės laipsnį, nes pas mus kritulių suma vandens išgaravimą iš dirvos ir augalų viršija net 23,5 %. Be to, Lietuvoje daug per rūgščių priemolių ir priesmėlių, kuriuos gausiau pakalkinus, jų našumas padidėtų 10-12 balų, o visos šalies mastu – apie 4-6 balus. Tokiu atveju pagal dirvožemių našumą mes susilygintume su Lenkija.
Nuo ko pradėti gerinti ūkių dirvožemių kokybę?
Bus aiškiau, jeigu iš pradžių prisiminsime pagrindinius dirvožemio našumo lygį lemiančius rodiklius. Tai – lauko reljefo tipas, žemės granuliometrinė (mechaninė) sudėtis, pH reakcija, drėgmės režimas, humuso kiekis, augalų mitybai naudojamų mineralinių elementų ar junginių kiekiai, dirvožemio struktūra ir poringumas.
Lauko reljefo tipo ir žemės granuliometrinės sudėties, bent praktine prasme, nepakeisime. Palankesnės augalininkystei yra lygaus reljefo žemės. Lygiose dirvose, kuriose fizinio molio yra >35 % bendros jų masės, galima suformuoti aukščiausios kokybės (>50 balų) dirvožemius. Juose humuso privalėtų būti >2,5 %, judraus fosforo bei kalio >180 mg kg-1. Tokių žemių potencialas šalyje tesiekia iki 0,65 mln. ha. Tokio našumo dirvožemiuose, nedarant grubesnių agrotechnikos klaidų, esant palankioms orų sąlygoms, galima prikulti 10-12 t ha-1 žieminių kviečių ar 5,0-6,0 t ha-1 žieminių rapsų, prikasti iki 100 t ha-1 cukrinių runkelių. Ir tai būtų normalu. Tik viską reikia sudėlioti į savo vietas. Žinoma, per 2-3 metus tokiu mastu dirvožemių našumo nepadidinsime, prireiks daug ilgesnio laiko. Bet pradėti reikia jau dabar.
Kokiu eiliškumu atliekami dirvožemio našumą didinantys darbai:
- kultūrtechniniai darbai – akmenų nurinkimas, daugiamečių piktžolių ir krūmynų pašalinimas, dirvų paviršiaus išlyginimas kokybiškai įdirbant;
- melioracijos sistemų renovacija;
- dirvožemių pH reakcijos sureguliavimas, priklausomai nuo sėjomainoje esamų augalų;
- humuso kiekio dirvožemiuose padidinimas iki optimalaus lygio ir jo palaikymas;
- žemės dirbimo sistemų sukūrimas, priklausomai nuo dirvų savybių ir ūkiuose esančių sėjomainų, siekiant maksimaliai atstatyti dirvožemio struktūrą.
Melioracijos priemonės atsiperka
Dirvožemių drėgmės režimą galima koreguoti drenažu ir lietinimo sistemomis. Lietuvoje geriau ar blogiau iki šiol veikia tik drenažo sistema. Mūsų laukų drenažas – tai požeminių įrenginių kompleksas vandens pertekliui iš dirvos pašalinti ir pageidaujamam vandens bei oro režimui dirvožemyje palaikyti. Deja, lietinimo sistemų dabar galima pamatyti tik pavieniuose daržininkystės ar sodininkystės ūkiuose, o augalininkystės specializacijos ūkiuose jų nebeliko. Ekonomine prasme laukų lietinimas sausringais metais tikrai atsipirktų aukšto našumo (>50 boniteto balų) žemėse ir jose auginant brangiai superkamos produkcijos augalus. Tokius, kaip cukriniai runkeliai, pupos, rapsai, salykliniai miežiai, kukurūzai ar kviečiai. Pirmumą patekti į laukus su lietinimo sistemomis turėtų ir įvairių augalų sėkliniai pasėliai.
Blogesnės ar vidutinės kokybės drenažo sistemos yra išlikusios beveik visuose šalies laukuose, kurių žemėse gruntinio vandens vidutinis lygis yra ne sekliau, kaip 100-120 cm. Pagal buvusius prieš 30-50 metų standartus gerai veikiančios drenažo sistemos vidutiniškai padidindavo priemolių žemių našumą 15-17, o priesmėlių – 10-14 boniteto balų. Tai labai daug! Žinant, kad dabartiniu metu, padidėjus žemių našumui vienu balu, javų derlingumas padidėja 150-180 kg ha-1, o rapsų – 75-100 kg ha-1, gauname aukštą ekonominį melioracijos priemonių atsipirkimą.
Taip pat esame paskaičiavę, kad vidutinio lygio drenažo sistemos rekonstrukcija dabartiniuose laukuose gali padidinti dirvožemių našumą net 4-6 boniteto balais, kas padidintų javų derlingumą apie 0,7-1,2 t ha-1, o žieminių rapsų - 0,3-0,5 t ha-1. Be to, šiek tiek padidėtų žiemkenčių pasėlių sėkmingo peržiemojimo tikimybė. Taigi, drenažo sistemos einamasis remontas yra būtinas, nes nereikalauja didelių išlaidų, o pridėtinė vertė būna aukšta ir ilgalaikė. Ūkiams tiesiog trūksta pradinės energijos, kad plačiau pradėtų melioracijos sistemų remontą. Dabar net yra susikūrę nemažai organizacijų, kurios šiuos darbus kokybiškai atlieka.
Dirvožemių rūgštėjimas vyksta nuolat
Gerai žinome, kokią didelę įtaką dirvožemių našumui turi jų pH reakcija. Antai, sumažinus priemolių dirvožemių reakciją nuo pH 5,5 iki pH 6,0, žieminių kviečių vidutinis derlingumas padidėja 1,5-2,0, o žieminių rapsų – 0,65-1,0 t ha-1. Dirvų rūgštėjimas susietas su vandenilio ir aliuminio jonų koncentracijos didėjimu dirvožemio tirpale. Tai – viena iš jo cheminės degradacijos formų. Šis procesas nenutrūkstamai vyko ir vyksta Lietuvos dirvožemiuose. Nebekalkinamos dirvos kasmet parūgštėja po 0,08-0,15 pH. Antai, rūgščiuose Žemaitijos dirvožemiuose, kuriuose yra daug tirpių aliuminio junginių, nemaža fosforo trąšų dalis pereina į netirpius aliumofosfatus ir tampa neprieinama augalams.
Dėl to dirvožemių kalkinimas būna ypač efektyvus rūgštesnėse priemolių ir priesmėlių žemėse, naudojant intensyvias auginimo technologijas. Būtent šiose žemėse ir skiriame pirmumą kalkinimo darbams. Dirvų kalkinimui ypač jautrūs cukriniai runkeliai, liucernos, pupos. Gana jautrūs: kukurūzai, žirniai, žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai rapsai, miežiai. Mažiau jautrūs yra žieminiai ir vasariniai kvietrugiai bei rugiai, žirniai, avižos, vikiai, rausvieji ir baltieji dobilai, grikiai ir dauguma miglinių žolių. Apie dirvožemių kalkinimą šiais metais jau esame ne kartą rašę, dėl to šios temos toliau netęsime.
Humuso išsaugojimo ir jo kiekio padidinimo galimybės
Humusas (lot. humus – žemė + facio – darau) yra pagrindinis dirvožemio organinės dalies komponentas, susidaręs dėl augalų ir gyvūnų liekanų biocheminio kitimo. Humusas – biocheminės kilmės koloidinis dirvožemio naujadaras, tik dirvožemiui būdingas juodos ar rudos spalvos organinių junginių kompleksas. Pasak dirvožemio mikrobiologų, tam, kad iš organinės kilmės liekanų susidarytų humusas, jos, kaip maisto objektas, privalo praeiti 6-8 mitybos ciklus: grybai, sliekai, mikroorganizmai (3 kartai), sliekai, mikroorganizmai ir vėl sliekai.
Humuso trūkumas - vienas svarbiausių dirvožemio našumą mažinančių veiksnių. Be humuso neturėtume ir dabartinių dirvožemių, nes tik jo pagalba iš gimtosios uolienos dulkių susiformuoja (suklijuojami) dirvožemio struktūrą sudarantys žemės grumsteliai, kurie yra atsparūs vandens įtakai. Būtent dėl humuso dirvožemis tampa gyvu dariniu, sugebančiu absorbuoti augalų mitybai skirtus mineralinius elementus, išsaugoti daugiau drėgmės, padidinti dirvos plastiškumą, pagerinti mikrofloros egzistavimo sąlygas ir išsaugoti dirvožemių aukštą sanitarinę būklę.
Lietuvos dirvožemiai yra labai įvairūs, tačiau dabartiniu laikotarpiu humuso juose yra: smėlio žemėse – 0,75-1,5; priesmėliuose – 1,8-2,2; priemoliuose – 2,2-3,0 %. Per mažai. Humuso kiekio didinimas didžiausią efektą dirvožemio našumui turi lengvesnės granuliometrinės sudėties žemėse. Humuso kiekio padidėjimas 0,2 procentinio vieneto smėlio žemėse jų našumą padidina 3-4, priesmėliuose – 2-3, o priemoliuose – 1,5-2,5 boniteto balų. Tačiau yra vienas „bet“: lengvėjant dirvožemių granuliometrinei sudėčiai, sparčiai mažėja dirvožemių gebėjimas išsaugoti susiformavusį humusą. Tarp ES šalių tik olandams pasisekė smėlio ir priesmėlio žemėse padidinti humuso kiekį iki 3-4 %. Gal ir Jums pasiseks.
Apie humuso kiekio dirvožemiuose padidinimo būdus kalbėsime kitame straipsnyje.
Andrius Lukoševičius
AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas
Mob.: 8 686 56652
Prof. Albinas Šiuliauskas
Mob.: 8 698 46122