Belukštės avižos: agrotechnika ir vertingos grūdų savybės

2021 03 29

Belukštės avižos: agrotechnika ir vertingos grūdų savybės

Visame pasaulyje padidėjo dėmesys sveikam gyvenimo būdui ir mitybai, todėl buvo prisimintos ir avižos. Lietuvoje auginamos dviejų porūšių avižos – sėjamosios ir belukštės, tačiau apie pastarąsias informacijos trūksta. Belukščių avižų maistinė vertė yra didesnė nei sėjamųjų, jos gali praturtinti net ir gyventojų, vengiančių glitimo arba cholesterolio, mitybą. Negana to, belukštės avižos kelia mažesnius reikalavimus dirvos našumui, todėl šįkart aptarsime jų agrotechniką ir savybes.

Turtinga maistinė sudėtis

Lietuvoje, kaip ir minėta, auginamos sėjamosios avižos (Avena sativa) ir belukštės (Avena nuda). Sėjamosios avižos turi ir žieminę formą, tačiau ji iki šiol sėjama tik mokslo institucijų kolekcijose ar atskiruose ūkininkų mėgėjų laukuose. Prieš 40 metų buvo bandymų sėti ir žiemines sėjamąsias avižas, tačiau pasitaikė dvi šaltos žiemos, ir avižos neperžiemojo. Naujų programų adaptuoti Lietuvoje žiemines avižas nebebuvo.

Belukštės avižos pasižymi geresne kokybe nei sėjamosios. Šiuose grūduose yra daug mineralinių medžiagų, tokių kaip manganas, chromas, kobaltas, natris, geležis, fosforas, magnis, kalcis, kalis, nikelis, fluoras, jodas, cinkas, molibdenas, taip pat vitaminų E, B1, B2, B6, fermentų, flavonoidų, cholino, angliavandenių, riebalų ir baltymų.

Kaip žinia, grūdinės kilmės produktai yra būtini mūsų mitybos racionui, tačiau nedidelė šalies gyventojų dalis yra alergiška glitimui ir negali vartoti kvietinės ar ruginės duonos. Todėl produktai iš belukščių avižų gali būti puikiu pakaitalu. Taip pat dalis žmonių bijo cholesterolio, kurio yra ir minėtų rūšių duonoje. Tuo tarpu produktai iš belukščių avižų netgi mažina cholesterolio kiekį organizme.

Avižos nuo seno yra naudojamos ir medicinoje, jų botaninis pavadinimas Avena kilęs iš lotynų veiksmažodžio Avero – „būti sveikiems“. Avižų grūdai netgi yra priskiriami vaistams nuo cukraligės ir nuo vėžio.

Nereiklios dirvų našumui

Belukštės avižos kelia mažesnius reikalavimus dirvų našumui nei sėjamosios avižos, o jų auginimo sąnaudos net 2,53 kartus žemesnės nei kviečių. Todėl belukščių avižų auginimas sutaupo net 350–450 eurų/ha-1. Šių lėšų pakaktų vieno hektaro rūgščių priemolių viaverčiam nukalkinimui. Pastarasis faktas ir yra pagrindinis ekonominis argumentas plėsti belukščių avižų pasėlius. Šio porūšio avižų pasėlių plotai turi perspektyvą stipriai padidėti ne tik žemo našumo dirvose, bet ir vidutinio.

Apie galimybę išplėsti avižų pasėlių plotus esame kalbėję su šalies ūkininkais. Pagrindinis jų iššūkis – šių grūdų realizacija. Vis tik statistiniai duomenys rodo, kad avižų grūdų paklausa yra nemenka tiek vidaus, tiek ir užsienio rinkose. Be to, šios rūšies avižų grūdai gali būti suvartojami ūkiuose gyvulių pašarų bei paukščių lesalų gamybai. Lietuvoje stipriai išsiplėtė tarpinių pasėlių plotai. Turime pripažinti, kad šių pasėlių bioįvairovė nėra turtinga, tad belukščių avižų grūdai gali tapti vertingu tarpinių pasėlių, sėjamų žemesnio našumo ir rūgščiose žemėse, sėklų mišinio komponentu.

Botaninis aprašymas ir biologinės savybės

Avižos yra miglinių šeimos vienmetis žolinis augalas, tiesa, yra ir daugiamečių jo formų. Pas mus daugiausia auginama sėjamųjų avižų (Avena sativa L.), mėgėjai taip pat augina bizantines avižas (Avena byzantina C. Koch). Vis tik belukštės avižos pasižymi išskirtine savybe, kurią nusako ir jų pavadinimas – tai daugiažiedė varputė su plikais, be lukštų, grūdais.

Tradicinių avižų derlių iki 25 proc. sudaro lukštai, o belukščių tik 4–5 proc. Belukščių avižų grūdo žiedažvynis nėra pritvirtintas kaip paprastųjų avižų, ir grūdas laisvai iš jo išsikulia. Žiedų skaičius varputėje svyruoja nuo trijų iki dvylikos, vidutiniškai jų būna apie septynis. Tuo tarpu tradicinių avižų varputėse randami tik 2–4 žiedai. Stiebai ir lapai panašūs į paprastųjų avižų.

Kalbant apie belukščių avižų biologines savybes, jos pasižymi gausesne bei stipresne šaknų sistema. Kaip ir minėta, jos kelia mažesnius reikalavimus dirvožemių našumui bei jų sukultūrinimo lygiui, todėl turi pranašumą ekologiniuose ūkiuose. Kaip ir paprastosios avižos, belukštės yra atspariausios rūgštiems dirvožemiams iš visų miglinių javų. Ši avižų rūšis yra tik reiklesnė dirvožemių drėgmei ir ankstyvai sėjai. Panašu, kad dėl šios priežasties belukštės avižos sudygsta tik po 10–15 dienų po jų sėjos – 4–5 dienomis vėliau nei kiti migliniai javai. Krūmijasi taip pat silpniau (1,2–1,3) nei kiti migliniai javai. Dar viena neigiama šių avižų savybė – netolygi grūdų branda šluotelėje (varpoje). Grūdai šluotelėje pradeda bręsti nuo jos viršūnės ir palaipsniui grūdų branda eina žemyn. Apatinėje šluotelės dalyje grūdai subręsta net 10–12 dienų vėliau nei jos viršūnėje. Ši savybė labai apsunkina pjūties laiko pasirinkimą. Viršutinėje šluotelės dalyje subrandinami grūdai būna ir didesnės masės, ir geresnių savybių. Suvėlavus pjūtį, šie grūdai išbyra iš varpučių. Kitų miglinių javų sėklinių grūdų daigumas siekia 90–97 proc., o plikagrūdžių avižų – tik 75–90 proc.

Dirvožemių parinkimas

Belukštes avižas galima sėti ten, kur kitus augalus sėti būtų ekonomiškai netikslinga. Šioms avižoms reikia drėgmės ir maistinių elementų, tačiau dėl savo ypač stiprios bei gilios šaknų sistemos jos visu tuo sugeba apsirūpinti. Ne veltui šias avižas yra pamėgę ekologiškai ir veganiškai ūkininkaujantys ūkininkai. Yra nustatyta, kad, per laikotarpį nuo sėjos iki pirmojo lapelio pasirodymo, augalas jau būna suformavęs 25 cm gylio šaknų sistemą, kuri iki krūmijimosi pabaigos pasiekia ir 120 cm gylį.

Verta aptarti ir jų vietą sėjomainos schemoje. Nors agronominiu požiūriu belukštes avižas galima sėti po daugumos kultūrinių augalų, bent iki šiol jos beveik visada užbaigia sėjomainos rotaciją. Dabar manoma, kad tai yra geras priešsėlis visiems augalams.

Veislės

Lietuvoje auginamos šios belukščių avižų veislės: „Mina DS“, „Milija DS“, „Oliver“, „Patrik“ ir kt. Veislių pasiūla nedidelė, nes yra per mažai šių avižų augintojų. Skandinavijos šalys ir Baltarusija avižų auginimui skiria daug didesnį dėmesį, dėl to ir veislių turi daugiau ir įvairesnių.

Renkantis pirmenybę reikėtų skirti naujai lietuviškos selekcijos veislei „Milijai DS“. Augalų veislių tyrimo stotyse iš plikagrūdžių avižų prikuliama 4,5–6,0 t/ha-1 grūdų. Augalų vidutinis aukštis palyginti didelis 120 cm. Stiebai vidutiniškai atsparūs išgulimui. Tai vidutinio ankstyvumo veislė, jos vegetacijos periodo vidutinė trukmė – iki 100 dienų. Grūdai pasižymi labai mažu lukštingumu. Kaip ir visos belukščių avižų veislės, „Milija DS“ yra nepralenkiama pagal grūdų kokybės rodiklius. 2021 m. ši veislė įrašyta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą ir į ES Bendrąjį žemės ūkio augalų rūšių veislių katalogą

Tręšimas

Belukščių avižų tręšimo intensyvumas tiesiogiai priklauso ir nuo naudojamų auginimo technologijų rūšies, ir nuo planuojamų išauginti derlingumo dydžių. Ilgą laiką belukštes avižas ūkininkai augino arba be trąšų, arba tręšdavo labai silpnai ir prikuldavo 2,0–2,5 t/ha-1 grūdų. Vis tik per paskutinius 10 metų buvo sukurtos naujos šių avižų veislės, kurios, panaudojus šiuolaikines auginimo technologijas, leidžia išauginti 5–7 t/ha-1 grūdų. Tokiu atveju ir jų tręšimo normos prilygsta vasarinių miežių tręšimui.

Sėjos laikas

Sunkiausiai pasiekiamas agrotechnikos reikalavimas yra pasėti avižas bent iki balandžio vidurio. Sėti gegužę tikrai neverta, nes vėlinant sėją labai padidėja pasėlių ligotumas ir ypač išplinta rudosios rūdys, avižų derlingumas gali sumažėti net du kartus.

Sėklų išsėjimo normos bei sėjos gylis

Belukščių avižų sėklų išsėjimo normos taip pat priklauso nuo planuojamo išauginti derlingumo. Didesniam derlingumui reikia tankesnio pasėlio. Iš avižų šluotelės gautų grūdų (25–35 vnt.) masė tesudaro 0,8–1,1 g. Vadinasi, siekiant išauginti 3,5–4,5 t/ha-1 grūdų reikia turėti ne retesnį kaip 4,0–4,5 mln./ha-1 produktyvių stiebų pasėlį.

Žinant, kad avižų lauko daigumas retai viršija 65–75 proc. reikšmę ir dar silpnai krūmijasi, vidutinė jų išsėjimo norma turėtų būti apie 6–6,5 mln./ha-1 daigių sėklų. Kai kurie avižų tyrėjai mano, kad vidutinės avižų sėklų normos turėtų būti: labai žemo našumo žemėse – apie 7, žemo našumo – 6–6,5, vidutinio našumo – 5,5–6 mln./ha-1. Šios siūlomos sėklų normos yra nemenkos, tačiau žinant, kad avižas daugiausia augina maži ūkiai ir sunku tikėtis, jog jie turės aukštesnės kokybės sėklų, geriau šiek tiek padidinti sėklų normas nei pamažinti. Avižų sėklų sėjos gylis būna nuo 2 iki 6 cm, priklausomai nuo dirvožemių fizikinių savybių. Po sėjos turėtų sudygti: vidutinio našumo žemėse – 340–380 vnt./m-2 avižų augalų, žemesnio nei vidutinio – 360–400, žemo našumo žemėse – 380–420.

Avižų sėklų lauko daigumas yra prastesnis nei kitų miglinių javų. Daugiamečiai stebėjimai rodo, kad net geruose ūkiuose avižų sėklų daigumas retai viršija 70–75 proc. Vidutinė avižų sėklų lauko daigumo reikšmė visos šalies mastu – 65–70 proc.

Augalų apsauga

Ji turėtų būti analogiška vasarinių miežių apsaugai, tačiau praktika rodo, kad ūkininkai taip daro tik retais atvejais, nes nėra įsitikinę, jog gauto derliaus priedo vertė atpirks sąnaudas. Svarbiausia – nesuvėlinti piktžolių naikinimo laiko. Herbicidus pradedame naudoti dar prieš augalų krūmijimąsi. Kita svarbi piktžolių kontrolės tausojančiose agrosistemose agropriemonė – pasėlių akėjimas. Akėjant pasėlius, reikia kruopštumo ir dėmesingumo: svarbu tiksliai parinkti tinkamą dirvos drėgmę bei augalų augimo tarpsnį, taip pat būti itin akyliems.

Andrius Lukoševičius

AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas

Albinas Šiuliauskas

VDU Žemės ūkio akademijos profesorius emeritas

Linasagro.lt puslapyje yra naudojami keturi pagrindiniai slapukų tipai.

Naršydami toliau Jūs sutinkate su būtinaisiais slapukais. Taip pat galite sutikti ir su kitų slapukų naudojimu.

Išsami informacija apie slapukus ir jų naudojimo tvarką