Tręšimo praktika Lietuvos ūkiuose 2016–2020 metais: kaip pasiekėme puikių rezultatų?
Paskutinis penkmetis augalininkystės versle buvo bene derlingiausias per visą Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį. Nepaisant perteklinio kritulių kiekio 2016–2017 metais ir vėliau sekusio drėgmės deficito bei gamtos kataklizmų, šio laikotarpio pasiekimai žemės ūkyje ir augalininkystėje įspūdingi. Vidutinis metinis visų grūdų derlius per dešimtmetį padidėjo beveik dvigubai. Ypač geras produktyvumas augalininkystėje pasiektas šiemet. Todėl norime su jumis aptarti auginimo technologijų pokyčius, kurie padėjo pasiekti šiuos rezultatus.
Gamybinės patirties aptarimą pradedame nuo tręšimo sistemų įvertinimo per paskutinius penkerius metus, nes būtent tinkamos trąšos padeda išauginti 50–60 proc. javų ir rapsų derliaus. Be to, mineralinių trąšų naudojimas, bent iki šiol, buvo geriausiai ekonomiškai atsiperkanti agropriemonė. Žinoma, mums visiems labiausiai rūpi komercinės paskirties pasėliai, kurių produkcija turi paklausą Lietuvos, ES ir kitose pasaulio rinkose.
Mūsų šalies verslininkams geriausiai sekasi eksportuoti įvairių rūšių grūdus, rapsų sėklas ir šiek tiek daržo augalų. Visų kitų augalų rūšių produkcijos eksportas yra labai menkas. Tad šiame straipsnyje didesnį dėmesį skirsime javų bei rapsų tręšimui.
Žieminiai javai
Iš jų daugiausia pasėjama žieminių kviečių, kurių grūdų eksporto apimtis yra didesnė už visų kitų javų rūšių kartu sudėjus. Beveik 95 proc. žieminių kviečių auginame pagal intensyvias technologijas, neįskaitant ekologinių pasėlių. Jų tręšimo normų dydis beveik tiesiogiai priklauso nuo planuojamų prikulti derlingumo dydžių.
Yra moksliškai pagrįstų NPK ir mikroelementų trąšų normų skaičiavimų formulių, tačiau eiliniai ūkiai plačiausiai naudoja aritmetinį balansinį metodą – stengiamasi kompensuoti su derliumi išnešamus azoto, fosforo bei kalio elementus. Antai, tonai kviečių išauginti skiriama 25–27 kg azoto, 10–12 kg fosforo ir 15–20 kg kalio. Taip vidutiniam 6 t/ha-1 derlingumui gauti tręšimo norma turėtų būti N156P60K90.
Vis tik eiliniai ūkiai kviečius dažniau tręšia N175P40-50K60-75 ir taip mažina PK rezervą dirvožemiuose arba išaugina mažesnius derlingumo dydžius. Šį teiginį patvirtina ir 2019–2020 metais darytų gamybinių bandymų duomenys: žieminių kviečių PK tręšimo normą padidinus nuo P60K90 iki P90K120, vidutinis grūdų derlingumas padidėjo net 2,2–2,5 t/ha-1. Vidutinė azoto tręšimo norma abejais atvejais buvo 220 kg/ha-1. Derliaus padidėjimo priežastis buvo didesnis pasėlio tankis ir sunkesnės varpos. Panašius rezultatus gavome ir su žieminiais hibridiniais miežiais ir rugiais. Išvada: įgyvendinant naująsias ES programas, didinkime PK normas.
Siekiant atiduoti reikiamą azoto trąšų normą norimam derliui užauginti ir nepažeidžiant ES reikalavimų, reikės ieškoti įvairių papildomų sprendimų, tokių kaip: posėlinių augalų auginimas, azotą fiksuojančių bei kaupiančių mikroorganizmų naudojimas, azoto stabilizatorių naudojimas ir t. t. Šiuo metu pastebima, kad tik Vidurio Lietuvoje, kur yra daug aukšto našumo dirvų, žieminių kviečių galima prikulti 7–10 t/ha-1 grūdų, o vidutinės jų tręšimo normos net ir eiliniuose ūkiuose jau siekia N215P90K140. Išeina taip, kad, didėjant žemių našumui, didėja ir tręšimo intensyvumas, priešingai agrochemijos dėsniams. Tačiau toks sprendimas padėjo ūkiams išsaugoti aukštesnio (>47 balai) našumo žemes nuo degradacijos ir padidinti derlumo potencialą žemesnio (iki 40 balų) ir vidutinio (40–47 balai) našumo dirvose.
2016–2017 – ypač lietingais metais, didelėje ūkių dalyje labai išryškėjo per didelių azoto trąšų normų neigiama įtaka žieminiams migliniams javams, kurie prieš sėją buvo tręšti per mažomis PK dozėmis. Taip patręšti pasėliai ir dažniau išguldavo, ir stipriau užsitęsdavo jų branda. Tuo tarpu ūkiuose, kurie javus tręšė teisingai apskaičiuotomis tręšimo normomis, išgulusių pasėlių buvo mažiau. Be to, ir jų vidutinis derlingumas buvo 1,3–1,8 t/ha-1 didesnis.
Sausringais 2018–2019 metais žieminių javų išgulimo atvejų buvo labai mažai, tačiau kai kuriuose ūkiuose dėl fosforo ir kalio trūkumo dirvožemiuose arba dėl silpno tręšimo buvo sumažėjęs vidutinis varpų produktyvumas, o tai neleido išauginti aukštų derlingumo dydžių. Šį mažėjimą nulemdavo ne 1000 grūdų masės ženklesnis sumažėjimas (kaip būna per sausras), o per mažas grūdų kiekis varpoje.
Lietuvos ūkių augalininkystės versle apskritai įsitvirtino paprotys taupyti perkant fosforo ir kalio trąšas ir išlaidauti perkant azoto. Antai, jei V, VI, VII organogenezės etapuose (bamblėjimo–vėliavinio lapo tarpsniai) augalams nepakaks fosforo, kalio ar kai kurių mikroelementų, gali nunykti dalis varpučių besiformuojančiose stiebo viduje varpose ir taip sumažės derlingumas. Dauguma ūkininkų žino šiuos dėsnius ir šiuo laiku kviečių pasėlius tręšė per lapus, o darbiniame trąšų tirpale buvo azoto, sieros, fosforo, kalio ir mikroelementų cinko, mangano, vario. Paprastai buvo naudojamas vienas iš šių mikroelementų kompleksų: „Actiflow MCZ“ (1 l/ha-1) + „Thiomax Oil“ (1 l/ha-1) + „Bratan Foliar“ (3 kg/ha-1) arba „Oligo Brava“ (1 l/ha-1) + „Thiomax Oil“ (1 l/ha-1) + „Wilis NPK“ (3 kg/ha-1). Be abejo, ūkininkai šiems tręšimams pasirenka ir kitus trąšų kompleksus. Be to, šiame augalų augimo etape ūkininkai žiemkenčių pasėlius antrą kartą tręšia azoto trąšomis (60–100 kg/ha-1). Po miglinių žieminių javų apsivaisinimo proceso jų pasėliai eiliniuose ūkiuose dažniausiai 1–2 kartus tręšiami per lapus karbamido tirpalais. Komerciniuose stambiuose ūkiuose dažniau naudojamos tiksliosios intensyvios technologijos, o preparatų pasirinkimą nulemia dirvožemio savybės bei pasėlių įvertinimo duomenys.
Žieminiai rapsai
Rapsų augintojams norime priminti, kad trąšų ekonominis atsipirkimas žieminių rapsų pasėliuose yra aukščiausias iš visų šiuo metu šalyje auginamų lauko augalų. Dėl to būtina išmokti geriau apskaičiuoti optimalias tręšimo normas, priklausomai nuo dirvožemių savybių ir planuojamų išauginti rapsų sėklų derlingumo dydžių.
Pagal esamas rekomendacijas Lietuvoje, vidutinio našumo žemėse, kuomet planuojama išauginti 3,5–4,5 t/ha-1 žieminių rapsų sėklų derlių, metinė jų tręšimo norma turėtų būti apie N175-225P80K120S50, o priešsėjinė – N40-50P70-90K90-120S20-40. Pagal klasikinius agrochemijos dėsnius, prieš sėją išbertos trąšos privalo būti įterptos į dirvą ne sekliau kaip 5–7 cm. Priešingu atveju, esant sausrai, trąšos bus sunkiai įsisavinamos. Dėl to tiesioginė sėja gali būti taikoma, jei sėjamosiose yra lokalaus tręšimo įranga. Deja, eiliniai šalies ūkiai mažai skiria dėmesio šiam agrotechniniam reikalavimui ir juos sausros baudžia stipriau. Daugumoje ūkių mikroelementų trąšos atiduodamos pasėliams tręšimų per lapus metu. Gamybinė praktika rodo, kad tręšimo mokslinėmis rekomendacijomis vadovaujasi tik naudojantys pažangias technologijas didesni ūkiai. Tuo tarpu nedideli šeimyniniai ūkiai dėl įvairių priežasčių stengiasi taupyti ir dažnai priešsėjiniam tręšimui teskiria N15-30P30-50K60-90. Jie per mažai skiria dėmesio ir tręšimo darbų kokybei, ir tręšimo laiko optimizavimui. Minėti ūkiai taip pat plačiai taiko tiesioginę sėją, o jai naudoja sėjamąsias be įrangos lokaliam tręšimui. Žinoma, vėliau, rudens vegetacijos metu, jie pasėlius dar 2–3 kartus tręšia per lapus, kartu su pesticidais ir augimo reguliatoriais. Vis tik išaugintų augalų biometriniai parametrai atsilieka nuo potencialiai galimų. Mažesnis būna ir augalų žiemkentiškumas.
Pavasario–vasaros tręšimai
Ūkininkai jau kovo mėnesį sugeba įvertinti žieminių rapsų pasėlius ir koreguoti tręšimo normas. Jei priešsėjiniame tręšime buvo per žemos fosforo kalio trąšų normos, o pasėlių būklė gera, tai, augalų vegetacijai atsinaujinus ir sulaukus dirvų pradžiūvimo, ūkininkai išberia apie 100–200 kg/ha-1 kompleksinių trąšų NPK 15-15-15+11S arba NPK 16-16-16. Šiek tiek vėliau pasėliai tręšiami azoto trąšomis. Vidutinės tręšimo normos paprastai būna 80–110 kg/ha-1 azoto. Ūkiai žieminius rapsus tręšia arba amonio salietra, arba KAS’u mišinyje su azoto stabilizatoriumi „Limus Clear“ (0,24 l/ha). Po 8–12 dienų išberiamas ir amonio sulfatas 150–200 kg/ha-1 fiziniu svoriu arba 33–44 kg/ha-1 azoto ir 36–48 kg/ha-1 sieros. Likusią azoto normos dalį (50–70 kg/ha-1) ūkiai išberia butonizacijos tarpsnio metu. Dar apie 25–35 kg/ha-1 azoto palieka papildomiems tręšimams per lapus iki žydėjimo ir ankštaroms susiformavus.
Vasariniai kviečiai ir miežiai
Vasarinių kviečių tręšimo metodika labai mažai skiriasi nuo žieminių kviečių pasėlių. Pagrindinis skirtumas – nėra rudens vegetacijos periodo, nėra ir žiemojimo. Iš visų Lietuvoje auginamų kultūrinių augalų miežiai įeina į eksportuojamų kultūrų „didžiąją ketveriukę“ (kviečiai, rapsai, pupiniai ir miežiai) pagal eksporto apimtis ir jo vertę. Be to, vasarinių miežių biologiniai reikalavimai aplinkai beveik atitinka esamus Lietuvoje. Lietuva pagal išauginamų salyklinių miežių grūdų savybes nusileidžia tik Danijai. Vadinasi, turime tvirtą potencialą ir toliau didinti miežių grūdų eksporto apimtis.
Šiuo metu mums būtina tik padidinti vidutinius vasarinių miežių išauginamus derlingumo dydžius bent iki 5–6 t/ha-1 ir turėtume padidinto pelningumo kultūrinį augalą. Miežius retai kas sėja į aukšto našumo dirvas, tačiau jie gerai dera ir vidutinio našumo dirvožemiuose. Mūsų nuomone, vasarinių miežių derlingumą galima padidinti tik optimizavus šių augalų sėjos laiką, veislių parinkimą, priešsėlių rūšis ir optimalų tręšimą. Vidutinė tręšimo norma – N70-90P60K75. Vasariniai miežiai yra trumpos vegetacijos augalai, todėl ir trąšos jiems atiduodamos arba visos prieš sėją, arba per du kartus. Pirmą kartą – prieš sėją arba sėjos metu. Antrą kartą – augalams esant krūmijimosi ar bamblėjimo pradžioje. Siekiant išauginti minėto dydžio derlingumo dydžius, būtina sustiprinti ir jų pasėlių priežiūrą, kuri turi būti panaši į vasarinių kviečių.
Andrius Lukoševičius
AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas
Mob.: 8 686 56652
Prof. Albinas Šiuliauskas
Mob.: 8 698 46122